Turkijos bendrosios pirtys - didžiuliai akmeniniai pastatai aukštais kupolais, pro kuriuos patenka šviesa ir grynas oras; pastatai išpuošti marmuro kolonomis, veikia daugybė  fontanų. Lankytojai gauna specialų medinį apavą, nes basomis ant įkaitusių marmuro grindų jokiu būdu neištvertų.

Atskirai reikia papasakoti apie masažą. Pirtininkas masažistas iš pradžių švelniai, o po to iki skausmo ištrina kūna ir išplaka (dažniausiai skaudančias vietas) didžiule iš šiurkščiausios vilnos numegzta kumštine pirštine. Tai tik "apšilimas". O kai lankytojas atsipalaiduoja ir sanariai "suminkštėja", prasideda tikrasis masažas. Naujokui tai tikra kankynė. Štai  masažistas mikliai griebia pėdą ir ima lankstyti koją per visus sąnarius, o paskui netikėtai užšoka ant masažuojamojo menčių ir keliais nušliaužia per visą muiluotą nugarą.

Pirmosiomis minutėmis lankytojas, aplamdytas ir įsitempęs, tegalvoja tik viena: dabar tai jau tikrai sulaužys šonkaulius arba išsukinės sąnarius. Bet pamažu nurimsta ir atsipalaiduoja. O masažistas jau iki skausmo spaudinėja sąnarius ir maigo raumenis, vis apipildamas kūną karštu vandeniu. Baigęs padeda atsistoti ir prilaikydamas nuveda prie čiužinio - lankytojas turi išsimiegoti kiek nori. O atsibudęs išgeria stiprios arbatos ar kavos ir, pavilgydamas limonadu, suvalgo šerbetą...

Pirčių tradicijos Lietuvoje gyvos nuo seniausiųjų laikų. Kernavės apylinkių tyrinėtojai archeologai atrado XIV a. kultūriniame sluoksnyje senovinės pirties fragmentus, net vantų ir medinio kaušelio fragmentus. Seniausioji lietuviška pirtis buvo suręsta iš pušinių rąstų, su patiestomis eglinių pusrąsčių grindimis. Pastatas užėmė apie 16 kvadratinių metrų, kampe buvo didelė akmeninė krosnis, kurioje akmenys sudėti be jokio skiedinio.

Lietuvoje panašios pirtys buvo naudojamos iki praėjusio amžiaus vidurio, kai kuriose vietose galima surasti ir dabar panašių, jau beveik nenaudojamų dūminių pirčių. Tokioje pirtyje akmenys kaitinami tiesiogine ugnimi, dūmus išleidžiant per langus, duris. Po akmenų įkaitinimo buvo pašalinami nuodėguliai ir  pelenai, išvedinama patalpa, ir pirtis paruošta naudojimui. Kai kuriose pirtyse buvo įrengiamas ir medinis kaminėlis dūmams ir drėgmei po prausimosi ištraukti.

Pirtis mūsų protėviams turėjo pagrindinę paskirtį – prausimosi, organizmo higienos poreikių tenkinimo. Pirtyje buvo ruošiamas šiltas vanduo prausimuisi – pradžioje įkaitintus akmenis metant į duobę su vandeniu, veliau į medinius kubilus. XX a. pradėjus plačiau naudoti metalines talpas, vanduo sušildavo metalinėje bačkoje, įstatytoje į akmeninę krosnį, ar buvo kaitinamas, nuvedus metalinį vamzdį iš vandens talpos į ugniakurą.

Dažniausiai lietuviškoje pirtyje toje pačioje patalpoje buvo ir prakaituojama, ir vanojamasi beržinėmis, kadaginėmis, ąžuolinėmis vantomis, trinamasi pataisų kempinėmis. Toje pačioje patalpoje, šiek tiek atvėsus buvo ir prausiamasi, plaunama galva beržo pelenais ar žolių arbatomis. Pirties patalpoje būdavo daug vandens, tad buvo aktualu, kad vanduo išbėgtų iš pirties pro grindyse padarytas angas į lauką.

Kaip statyti pirtį, nesugriaunant darnos su Gamta ir jos įstatymais? Kartų kaita, kasdieniai rūpesčiai ir skuba lėmė, kad buvo prarastos šios žinios, tačiau gamtos dėsniai išliko. Kiekvienas statinys yra pripildytas gyvybinės energijos, dvasios ir sąmonės. Šie dvasinės srities dalykai skiriasi nuo mums įprastų, apčiuopiamų, tačiau į juos dera įsiklausyti, jeigu jau statome tokį pastatą, kuris kadaise laikytas svarbiu tarsi šventykla.

Kiekvienas pats turi pasirinkti, kokią statys pirtį, kaip ir kur. Kiekvieno žmogaus skonis ir galimybės skiriasi, todėl reikia stengtis pajusti ir atrasti būtent tau tinkamą informaciją. Galima statyti tradicinę pirtį, kokią kadaise statė protėviai. Tačiau mūsų laikais atsirado naujų statybinių medžiagų, naujų galimybių. Turbūt geriausia būtų iš protėvių perimti visą naudingą patirtį ir pritaikyti savo šių dienų žmogaus poreikiams. Neverta krimstis, jei vietoj išsvajotos rastų pirtelės tegalėsite įsirengti kuklų pirties kampelį namo rūsyje. Kur kas geriau turėti net ir menką pirtelę nei jokios.

 Pirties statybinės medžiagos

Pirčių įrengime naudojama lapuočių mediena. Pagrindinės pirties medienos rūšys: liepa, drebulė, juodalksnis, taip pat ir egzotiškasis abachi ar kanadietiškasis kedras. Visos šios medienos rūšys turi savų pranašumų.
Pirties mediena liepa ir drebulė nuo juodalksnio skiriasi savo minkštumu, ir mažiau kaista, juodalksnis išsiskiria savo tamsesne rausva spalva, bet yra kietesnis ir kaitresnis, prie jo prisiliesti pirtyje karšta. Pirties mediena abachi yra labai lengva ir porėta, tad turi labai mažą kaitros sugeriamumą. Pirtyje atsisėdę ant abachi gultų jausite tik malonią šilumą, jie nedegins Jūsų kūno. Pirties mediena kedras vertinamas dėl savo ypatingo kvapnumo, jis skleidžia malonų aromatą pirtyje.
Pirties mediena – tai dailylentės, gultinė ir karkasinė mediena pirtims. Pirties mediena turi būti kokybiška ir gerai išdžiovinta. Esame gamintojai tad Jums galime pasiūlyti aukščiausios kokybės pirties medieną. Įvairių matmenų, standartinių profilių pirties mediena tiekiama į mūsų pirties salonus Kaune ir Vilniuje. Užsukite ir įsigykite. Pirties medieną taip pat pristatome ir į visus Lietuvos miestus, tiesiog užsisakykite, susiderinkite, ir pirties mediena Jus pasieks jau per kelias darbo dienas.

Rusijoje pirtis pradėjo statyti caras Petras I-asis

Rusijos caras Petras I-asis kelionėje iš Rusijos į Rygą, Kionigsbergą, Brandenburgą, Olandiją, Angliją, Austriją pirčių nerado, nes tuo metu Vakarų šalių ir aukštuomenė, ir miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose.
Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose Vakarų Europoje buvo ne tik maudomasi, bet ir paleistuvaujama.
Karo su Švedija laikais 1705 metais Petras I-sis buvo Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia apkrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse. Jis buvo nustebintas  Vilniaus visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažą laiko.

Grįžęs į Maskvą, Rusijos caras savo bojarinams įsakė pakeisti rūbus, nusimauti aukštąsias sabalų kepures, kurios iš tiesų buvo ne tiek valdžios ženklu, kiek slėpė klaikiausius kaltūnus, nukirpo jiems barzdas ir specialiu įsakymu privalomai liepė statyti garines pirtis, tačiau, pamiršęs lietuvišką žodį „pirtis“, jis  liepė jas vadinti iš Europos atsivežtu žodžiu „vana“ – vonia, kuris tautoje vėliau virto „bania“.
Suprantama tiek bojarinai, tiek ir visa rusų tauta ilgai priešinosi naujų papročių įvedimui, bet prie tinginio įpratusiai tautai vėliau šis įrenginys tapo labai mėgiamu ir garbinamu, o XIX-jo amžiaus pabaigoje ir ypač XX-jo amžiaus pradžioje pirtys buvo pradėtos statyti visuomeniniam naudojimui ir kituose Rusijos miestuose.
Sibire pirmąsias pirtis pradėjo statyti į Sibirą ištremti Lietuvos sukilėliai, ir nors nuo Petro I-ojo laikų galiojo įsakymas statyti pirtis visose Rusijos gubernijose, kai kurie Sibiro valdininkai lietuvių pastatytas pirtis liepdavo nugriauti, „ibo nebilo by smuty v narode“..
Kad garinė pirtis Rusijoje yra naujas reiškinys, rodo ir pirčių terminija. Rusai „v baniach paritsia“, - pirtyse tiktai kaitinasi. Lietuviai savo garinėse pirtyse ir maudosi, ir prausiasi, ir kaitinasi, ir garinasi, ir vanojasi, ir periasi. Rusai periasi „venikami“,- jie „venikais“ ir grindis šluoja. Lietuviai grindis šluoja šluotomis, o periasi ir vanojasi vantomis. Ir kaip nė viena pasaulio tauta perimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas.

KODĖL LIKO PAMIRŠTA TIKROJI LIETUVIŠKA GARINĖ PIRTIS

Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija.
Rusų okupacijos laikotarpyje lietuviai kolaborantai, patapę komunistais, pradėjo statytis „pirtis“ savo linksmybių įgeidžiams tenkinti. Pirtys buvo statomos atkampiose vietelėse, apsaugotose nuo pašalinių žvilgsnių, tad kompartijų vadovai, o vėliau ir visokie direktoriai, pirtyse galėtų niekieno netrukdomi smagintis.
Ir nors tas reiškinys nugrimzdo į praeitį, deja, daugelio sąmonėje pirtis išliko, kaip puotavimų ir pasismaginimų objektai.
Netgi kaimo turizmo sodybos, statydamos pirtis, orientuojasi ne į sveikatinimo, relaksacijos dalykus, o į baliukus kitas jaunimo linksmybes, išgertuves.
Kaimo turizmo sodybų savininkams nesvarbu, kad pirtis būtinai turi būti atskirame pastate, toliau nuo namų ar viešbučio, ir todėl jie mūsų laikais pirtis stato arčiau valgyklų salių, arčiau viešbučių ir mažai kam rūpi lietuviškų garinių pirčių paskirtis ir tikrieji pradai.

Kokią krosnelę geriau rinktis būsimai pirčiai, šildomą malkomis ar elektra?

Dažnas mūsų klientas susiduria su šiuo klausimu rinkdamasis krosnelę savo pirčiai. Tad tam, kad padėtume jums lengviau apsispręsti, šiame straipsnyje aptarsime esminius krosnelių kriterijus, palyginsime jų savybes bei tipus.

Gaminame ir parduodame kokybiškas lietuviškas pirties duris. Medinės pirties durys gaminamos iš kokybiškos  lapuočio medienos, tvirtinamos kokybiškais lankstais ir tvirta rankena su spranktuku. Stiklinės pirties durys gaminamos iš 8mm grūdinto, tonuoto stiklo poliruotais kraštais, lapuočio medienos stakta, kokybiški vokiški lankstai ir medinė rankena su spragtuku.
Mūsų gaminamos pirties durys kokybiškos ir patvarios. Pirties durys universalios, galima naudoti kaip dešinines ir kaip kairines. Įvairių matmenų pirties durys leis išsirinkti Jums labiausiai tinkantį dydį pagal Jūsų pirties išplanavimą. Jei nepavyksta pritaikyti standartinių matmenų pirties durų, galime pagaminti tokias, kokių Jums reikia. Pirties durys pagal individualius užsakymus, su poliruotais ir matintais įvairių atspalvių tonuotais stiklais, siūlome ir dekoruotus stiklus (piešiniai ir ornamentai išgauti derinant matinį ir poliruotą paviršių).
Užsukite ir įsigykite. Pirties duris taip pat pristatome ir į visus Lietuvos miestus, tiesiog užsisakykite, susiderinkite, ir pirties durys  Jus pasieks jau per kelias darbo dienas.

Lietuviškose garinėse pirtyse ir gimdydavo, ir žudydavo

Aišku, rusų kunigaikščiai, lankydamiesi Lietuvoje naudojosi garinėmis pirtimis, kurios Lietuvoje buvo labai populiarios ir mėgiamos.
Nėra išlikę rašytinių duomenų, kaip naudojosi pirtimis Rusijoje gyvenę Algirdaičiai, Daumantas, valdęs Pskovą, Lietuvos vietininkai, valdę daugelį Rusijos miestų, lietuvių karinės įgulos Lietuvos karalystės slaviškosios dalies pilyse, jos buvo pastatytos kas 21 km -30 km viena nuo kitos ir juosė Lietuvos karalystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros (įdomu, kodėl apie tai nerašo nė vienas istorikas, nė vienas spaudos organas?).
Reikia manyti, kad Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje statydami didžiules iki mūsų dienų dar tebestovinčias pilis, pirčių savo reikmėm jie tikrai buvo surentę, nes anuo metu pirtyse ne tik maudydavosi, bet ir gimdydavo,  - gimdyti namuose, troboje nebūdavo leidžiama.
Slavams, ypač rusams toks maudymasis ir pėrimasis pirtyse ilgus amžius buvo iš vis nesuprantamas.
Prisiminkite, kaip poliakams (lenkams) buvo nesuvokiamas, netgi virtęs pasityčiojimu karaliaus Jogailos įprotis ir pomėgis vanotis pirtyje.
Beje, atkreipkite dėmesį į dar vienus įdomius istorinius faktus: vaidai, nepageidaujamų žmonių ir konkurentų žudynės būdavo vykdomos ten, kur žmonės būdavo mažiausiai atsargūs, atsipalaidavę, aptingę.
Slavuose ir germanuose žudynės būdavo rengiamos puotų metu, o lietuviai sąskaitas suvedinėdavo pirtyse.
Metraščiai mini, kad eidamas į pirtį buvo nužudytas Lietuvos kunigaikštis Treniota, grįždamas iš pirties nužudytas Traidenis. Lietuvos karaliaus Kęstučio dukra Danutė, ištekėjusi už Mazovijos kunigaikščio Jonušo liepė jai pastatyti pirtį, kurioje vėliau buvo išpraustas iš kryžiuočių nelaisvės Marienburgo kalėjimo pabėgęs Kęstutis.
Pirtyse pagonys lietuviai atlikdavo įvairias apeigas deivei Laimai, gydydavosi, gimdydavo vaikus. Vėlesniais laikais aptingę ir nevalyvūs valstiečiai pirtyse mindavo linus, rūkydavo mėsą, džiovindavo odas.
Lietuvos pirtys anksčiausiai minimos XIII-XIV a. Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau XV-XVII a. dvarų inventoriuose.
1536 metais Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statytis viešas pirtis. Jau XVI amžiuje vien Vilniuje buvo inventorizuota per 60 visuomeninio naudojimo pirčių ir neskaičiuota galybė privačių pirčių. Tuo tarpu Rusijoje pirmoji mokama prausykla „milnica“ (bet ne pirtis , - aut.) buvo pastatyta Maskvoje tik po dviejų šimtų metų, t.y. XVIII  amžiuje.
Lietuvoje kaimuose nuo senų senovės pirtį turėjo beveik kiekviena arba kas antra šeima. Tiesa, po rusų okupacijos ir 1708-1711 metų maro, kai Lietuvoje išmirė daugiau nei trečdalis gyventojų, pirčių ypač Žemaitijoje ir Sūduviuose (Suvalkijoje) ženkliai sumažėjo. Prie jų naikinimo ypač prisidėjo rusų okupacinė kariuomenė. “Čia buvo dvaras, kur gyveno paseniūnis. Jį sudegino ganydami arklius, išdykaudami Maskvos kareiviai, o kitus trobesius maskoliai išardę sukūreno” Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma, daugybe dvarų ir kaimų sulyginti su žeme, laukai apžėlę mišku, galvijai išplėšti kareivių, gyventojai išmirę nuo ligų ir bado, daugybė išbėgioję nuo plėšikaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę, daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus”.

Straipsnio autorius: Pirties ekspertas

Jei rąstinis pastatas statytas neseniai, jis džiūsta, ir mediena besitraukdama juda žemyn. Todėl įrengiamo karkaso nereikia pritvirtinti prie sėdančių rąstų. Jei reikia sutvirtinti, naudokite jungtis, dėl kurių, rąstams sėdant, karkasinė konstrukcija neišsikraipys. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tarpams virš durų ir langų. Kadangi durys montuojamos ant grindų, sėdant rąstams, tarpas virš durų mažėja. Jei tarpelis bus per mažas, rąstas sėsdamas gali užspausti duris ar langus ir jas nepataisomai sugadinti.

Pirtis gali būti ne tik malonumas. Ji gali tapti ir neatsiejama jūsų laisvalaikio dalimi, puoselėjančia gerą savijautą ir sveikatą. „Pirčių pasaulio“ komanda siūlo daug unikalių konstrukcijų ir techninių sprendimų. Surenkame bei parduodame tokius produktus, kaip mobilios medinės, karkasinės lauko ar surenkamos bei infraraudonųjų spindulių pirtys.

Tačiau prieš pradedant mėgautis jos nauda, turite priimti svarbų sprendimą – kur ją statyti? Atskirai panagrinėsime vidui ir laukui skirtų pirčių vietos parinkimą.

Kaip parinkti geriausią vietą lauko pirčiai?

Paprastas pirties namelis yra nekilnojama struktūra. Tad ten, kur bus paskirta vieta, visą laiką ir stovės jūsų rąstinės ar karkasinės pirtys. Dėl to būtina apgalvoti tam tikrus faktorius. Vieta turės įtakos pačios pirties efektyvumui ir jūsų patirčiai, saugumui kaitinantis.

Atstumas iki namų

Vienas iš pirmųjų aspektų renkantis pirties vietą yra jos artumas iki būsto ar sodo namelio. Jei lauko pirtys yra netoli namų, ją patogu pasiekti, ypač šaltais žiemos vakarais, kai nenorite bėgti per sniegą. Be to, tada nereikia ilgų ir brangių vandentiekio ar elektros jungčių. Kai kada verta pagalvoti apie pirtį, kaip apie priestatą.

Privatumas ir ramybė

Pirtis - tai vieta, kur reikia atsipalaiduoti ir atsigaivinti. Dėl to ieškokite lokacijos sklype, kuri būtų apsaugota nuo smalsių akių ar triukšmingų garsų. Pirtį geriau statykite arčiau vandens ar miškelio, ne prie gatvės ar tvoros, vartų.

Pirtis Japonijoje — ne tik higieninė įstaiga. Ten atliekamas savotiškas ritualas, gydomasi. Tai vieta, kur japonas gali fiziškai ir dvasiškai atsipalaiduoti.

Japonijos miestai neįsivaizduojami be viešųjų pirčių sento. Pavyzdžiui, Tokijuje jų daugiau kaip 2500. Kasdien šias pirtis aplanko tūkstančiai miestiečių, ypač vakaro valandomis. Paprastai sento atsidaro 15 valandą ir veikia iki pusiaunakčio. Moterys, vaikai ir seneliai suspėja nusiprausti iki vakarinio lankytojų antplūdžio.

Pirmiausia lankytojai eina į vieną iš salių, kur ilsisi, prausiasi, atlieka kai kurias vandens procedū-ras. Po to jų laukia kita salė (sento) su baseinu 10-20 žmonių. Prieš maudydamasis baseine, lankytojas kruopščiai išsitrina muilina kempine (plaušine), nusiplauna karštu vandeniu.

Japonai mėgsta karštą, svilinantį vandenį. Sento baseine vanduo būna toks karštas, kad europiečiai į jį ryžtasi pasinerti tik specialiai pasitreniravę.

Infraraudonųjų spindulių lempa pirtyje pirmą kartą buvo panaudota maždaug prieš 100 metų. Tuo metu, kuomet Thomas Edison ką tik išradęs elektros lemputę. Pirmosios infraraudonųjų spindulių saunos bandė pateisinti jų efektyvumą  40-čia smulkių reguliarių lempučių. Šios ankstyvosios saunos tuomet pasiteisino ir buvo nustatyta, kad būtent šios saunos pašalina toksinus greičiau nei tradicinės saunos. Tačiau jos nėra labai paplitusios ir apie jas ne visi žino.

Infraraudonųjų spindulių saunos terapijos metu saugiai ir veiksmingai yra pašalinami toksiški metalai iš žmogaus organizmo, pašalinamos įvairios nuodingos cheminės medžiagos, išgydomos lėtinės ligos bei infekcijos.

Oda yra didžiausias ir svarbiausias mūsų kūno organas. Būtent per odą mes pašaliname daug kenksmingų toksiškų medžiagų. Saulės poveikis, sintetiniai rūbai, maudynės chloruotame vandenyje daro milžinišką žalą mūsų odai. Taip pat negatyviai veikia ir mūsų blogos emocijos: pyktis, baimė, kaltės jausmas, stresas ir kt. Šilumos efektas saunoje leidžia odai kvėpuoti, o prakaituojant pro prakaito liaukas viską kas negatyvu pašalinti. Taip mes išvalome savo organizmą, mūsų oda tampa elastingesnė, skaisčiau švyti.

Prakaitavimas daugumai žmonių dažniausiai žymiai padidėja po kelių mėnesių  kasdienio saunos naudojimo. Nuolatinis saunos naudojimas taip pat sėkmingai gali sumažinti padidėjusį kraujospūdį ir pagerinti arterijų elastingumą. Pirtis – labiausiai naudinga širdies reabilitacijoms ir kraujagyslių ligoms gydyti, artrito, alergijų, odos ligų ir cheminio jautrumo šalinimui.

Navikai, pavyzdžiui tie, kurie prastai toleruoja šilumą. Padidinus kūno temperatūrą, žmogus gali pagreitinti jų mirtį. Nors tai ir ne tradicinis metodas, bet hipertermija yra gerai ištirtas vėžio terapijos būdas. Šiluma taip pat išjungia ir žudo ląsteles ( to reikia). Todėl sauna veikia labai plačiai kiekvieną iš mūsų kūnų ir veikia ten kur Jums labiausiai reikia.

Pirties krosnys, pirties katilai, pirties pečiai – tai vardai, kuriais dar vadinamos pirties krosnelės. Pirties krosnelės yra malkinės arba elektrinės, gaminamos skirtingo galingumo, tam, kad pakankamai prikaitintų skirtingo dydžio pirtis. Skirtingo dizaino ir modelio pirties krosnelės patenkins net išrankiausiųjų poreikius.
Pirties krosnelės su dideliu kiekiu akmenų labiausiai tiks tiems, kurie mėgsta daug garo pirtyje, kitaip tariant, mėgstantiems rusišką pirtį. O pirties krosnelės su nedideliu kiekiu akmenų labiausiai tiks mėgstantiems suomišką sauną, sausą pirties klimatą. Švelnų garą pirtyje suteiks žadeito akmenys, juos rekomenduojame dėti ant krosnelės viršaus, kaip viršutinį akmenų sluoksnį. Kuo daugiau žadeito akmenų sudėsite, tuo minkštesnį, švelnesnį garą savo pirtyje turėsite. Na o norintiems jaukumo priešpirtyje, siūlome rinktis malkines pirties krosneles su išorine pakura ir stikliuku. Tokiu atveju pirties krosnelę kūrensite iš priešpirčio ir tuo pačiu mėgausitės maloniu liepsnų kuždesiu ir šiluma.
Apsilankykite mūsų pirčių salonuose ir mes padėsime išsirinkti Jūsų pirčiai labiausiai tinkančią krosnelę.
Tik teisingai parinkta pirties krosnelė leis mėgautis visais pirties teikiamais malonumais.

Žadeitas - vienintelis pusbrangis akmuo, idealiai tinkantis pirčiai. Jis šiek tiek sugeria vandenį, yra ypač laidus šilumai, kurią nematomais garais palengva išskiria į aplinką. Įkaitusioje pirtyje vandeniu apipiltas žadeitas neskleidžia kvapą gniaužiančių aitrių garų. Specialiais tyrimais nustatyta, kad žadeito sudėtyje iki 100 kartų mažiau sveikatai kenksmingų sunkiųjų metalų nei paprastai pirtims naudojamuose akmenyse.

Oras išskaidrėja, kvėpuoti tampa lengva, o prakaitas, plaunantis iš organizmo nuodingąsias medžiagas, liejasi upeliais. Žadeitas tiesiog išsiurbia iš organizmo visus šlakus. Organizmą teigiamai ir gydomai veikia akmens sudėtyje esantis ceolitas analcimas, besiskirianti silicio rūgštis, kuri nuskausmina, slopina uždegimą, veikia antitoksiškai. Apskritai žadeito sudėtyje yra 30 kartų daugiau cheminių elementų, turinčių stiprų teigiamą poveikį žmogui nei paprastai pirtims naudojamų akmenų.

Tyrimais patvirtinta, kad šio akmens radioaktyvumas visuomet mažesnis nei esti pačioje įvariausioje aplinkoje. Mažesnis net už žmogaus kūno radioaktyvumą, todėl sugeria radiacijos perteklių.