Seniai, seniai, Lietuviai turėjo savotišką pirties įrengimo technologiją. Pirtis būdavo įrengiama tiesiog palapinėse, kuriose kūrenamas židinys, židinyje akmenys įkaitinami iki raudonumo, karštas garas šildo besiperiančius. Lietuviškos pirties įrengimas kas met tobulėjo. Lietuviai pirtis pradėjo statyti rastines. Lietuviškos pirties įrengimas 10 amžiuj, kuomet pradėjo klestėti pirtys, buvo įrengiamos valdovams, tam, kad jie jie kasdien galėtų pasimėgauti pirties teikiamais malonumais. Tai būdavo ir apsiprausimo, ir apsivalymo, ir gydomasis rutualas. Jau nuo 17 a. pradėtos įrenginėti visuomeninės pirtys. Jos buvo santykinai mažos, todėl laikui bėgant pasidarė per mažos aptarnauti didelį srautą žmonių. Atšiaurios oro sąlygos ir prastas susisiekimas lėmė didžiulį pirties populiarumą. Lietuviškos pirties įrengimas asocijuojasi su sveikata, jos teigiamu poveikiu kūnui. Tuo metu pirtis buvo bene vienintelė gydomoji priemonė nuo įvairių ligų.
Tradiciškai taip vadinama pirtis, kurios garinėje pasiekiama didelė, apie 40-80 % drėgmė ir karštis siekia apie 50 – 70 laipsnių. Lietuvoje šiuo metu įprasta vadinti pirtis, kuriose kaitinimui naudojamos metalinės krosnys su akmenų įkrova ar elektrinės krosnelės, saunomis. Taigi lieka, kad tai pirtis, kurioje akmenys įkaista nuo tiesioginės liepsnos mūrinėje krosnyje, o garas išgaunamas ant įkaitusių akmenų pilant vandenį. Tokios pirtys vadinamos baltosiomis pirtimis, taip jas išskiriant iš seniau statytų dūminių „juodųjų“ pirčių . Baltųjų pirčių pagrindinis bruožas – mūrinė krosnis su kaminu, o svarbiausia ypatybė – daug garų, vanojimasis lengvais garais, kūno staigus ataušinimas šaltu vandeniu ar sniegu.
Lietuvoje lietuviškomis pirtimis dažnai vadinamos dabar įrenginėjamos pirtys, šildomos metalinėmis suomiškomis, estiškomis ar lietuviškomis malkinėmis krosnelėmis su dideliu akmenų kiekiu, kuris suteikia galimybę pasiekti didelę patalpos drėgmę ir pakankamą karštį.
