Pirčių tradicijos Lietuvoje gyvos nuo seniausiųjų laikų. Kernavės apylinkių tyrinėtojai archeologai atrado XIV a. kultūriniame sluoksnyje senovinės pirties fragmentus, net vantų ir medinio kaušelio fragmentus. Seniausioji lietuviška pirtis buvo suręsta iš pušinių rąstų, su patiestomis eglinių pusrąsčių grindimis. Pastatas užėmė apie 16 kvadratinių metrų, kampe buvo didelė akmeninė krosnis, kurioje akmenys sudėti be jokio skiedinio.
Lietuvoje panašios pirtys buvo naudojamos iki praėjusio amžiaus vidurio, kai kuriose vietose galima surasti ir dabar panašių, jau beveik nenaudojamų dūminių pirčių. Tokioje pirtyje akmenys kaitinami tiesiogine ugnimi, dūmus išleidžiant per langus, duris. Po akmenų įkaitinimo buvo pašalinami nuodėguliai ir pelenai, išvedinama patalpa, ir pirtis paruošta naudojimui. Kai kuriose pirtyse buvo įrengiamas ir medinis kaminėlis dūmams ir drėgmei po prausimosi ištraukti.
Pirtis mūsų protėviams turėjo pagrindinę paskirtį – prausimosi, organizmo higienos poreikių tenkinimo. Pirtyje buvo ruošiamas šiltas vanduo prausimuisi – pradžioje įkaitintus akmenis metant į duobę su vandeniu, veliau į medinius kubilus. XX a. pradėjus plačiau naudoti metalines talpas, vanduo sušildavo metalinėje bačkoje, įstatytoje į akmeninę krosnį, ar buvo kaitinamas, nuvedus metalinį vamzdį iš vandens talpos į ugniakurą.
Dažniausiai lietuviškoje pirtyje toje pačioje patalpoje buvo ir prakaituojama, ir vanojamasi beržinėmis, kadaginėmis, ąžuolinėmis vantomis, trinamasi pataisų kempinėmis. Toje pačioje patalpoje, šiek tiek atvėsus buvo ir prausiamasi, plaunama galva beržo pelenais ar žolių arbatomis. Pirties patalpoje būdavo daug vandens, tad buvo aktualu, kad vanduo išbėgtų iš pirties pro grindyse padarytas angas į lauką.
Pirtis buvo naudojama ne tik prausimuisi, tačiau ir gydymo tikslais. Nuo įvairiausių negalavimų buvo gydoma vanojant įvairiausių augalų vantomis, kvėpuojant vaistažolių arbatų garus, naudojant karšto ir šalto vandens procedūras. Senovėje ir gimdimus pirtyse bobutės priiminėdavo.
Lietuviška pirtis buvo naudojama ne tik higienos poreikiams. Dažnai dūminėje pirtyje keletą dienų buvo rūkoma mėsa, sukabinta ant kartelių, kūrenant žalių alksnių malkomis, pridedant kadagio šakelių, stengiantis, kad dūmai būtų kuo šaltesni. Pirties patalpa pasitarnaudavo ir linų minimui, odų išdirbimui ir džiovinimui ir net naminės gamybai.
Lietuviškoje sodyboje pirtis buvo statoma atokiau nuo kitų pastatų, kad gaisro metu ugnis nepersimestų į gyvenamus ar ūkinius pastatus. Dažniausiai buvo parenkama vieta pirčiai ežero ar upės pakrantėje ar šalia pirtelės iškasama kūdra ar šulinėlis vandeniui pasisemti. Turbut tik šis panašumas sieja senovišką ir dabartinę lietuvišką pirtį. Dabar mūsų šalyje dažniausiai įrengiamos pirtys su nedidele patalpa kaitinimuisi ir vanojimuisi, atskira patalpa prausimuisi, dažniausiai dušu, ir patalpa poilsiui ir bendravimui. Populiariausios dabartiniu laikotarpiu malkomis ir elektra kūrenamos metalinės krosnelės su įvairiausiu akmenų kiekiu, leidžiančios gana greitai, per pora valandų įkaitinti pirties vanojimosi patalpą iki aukštos temperatūros, sušildyti pakankamą kiekį vandens.
Tikra lietuviška kaimiška pirtis dabar gaivinama tik pirties entuziastų ir atskirų pirties megėjų, tačiau retai įrenginėjama naujakūrių namuose ir sodybose.
Tradicinės pirties nauda:
- Mažina skausmą ir gerina sąnarių mobilumą (ypač aktualu sergantiems reumatu).
- Mažina peršalimo simptomus.
- Mažina stresą.
- Gerina širdies aritmiją.
- Gerina sergančiųjų neišgydomomis ligomis savijautą (diabetu, arterioskleroze, padidėjusiu kraujospūdžiu, ateroskleroze).
- Padeda gydyti astmą, lėtinį bronchitą.
- Padeda atsigauti po gimdymo.
- Padeda kovoti su nutukimu, mažina rūkymo sukeltus simptomus.
- Padeda kovoti su depresija ir sumažėjusiu apetitu, anoreksija.
- Didina kūno ištvermingumą, kelia spaudimą (ypač aktualu sportuojantiems).
- Šalina iš organizmo chemikalus, sunkiuosius metalus, toksinus.
- Nesausina odos, taip pat gydo žvynelinę.
Tradicinės pirtys - saunos teikia labai daug sveikatai naudingų dalykų, tačiau atsargiau ją turėtų naudotis vaikai, vyresnio amžiaus žmonės – tie, kurie turi problemų su širdimi ar linkę vartoti alkoholį. Pirtyje nereikėtų būti per ilgai, kadangi kyla dehidratacijos, išsekimo, hipertermijos pavojus. Žmogus pirtyje turėtų būti iki tos akimirkos, kada jau jaučia ir galvoja, kad jau gana. Nederėtų būti ir laukti kol kiti pradės eiti iš pirties. Visi esame skirtingi, todėl pirtyje svarbiausia vadovautis savo organizmo siunčiamais signalais.
Tradicinė pirtis: Ką reikia žinoti apie jos įrengimą?
Įrengimu turėtų rūpintis profesionalai. Reikia apgalvoti lokaciją, vėdinimą, apšiltinimą bei energijos įvadus. Įsitikinkite, kad turite prieigą prie elektros ir vandens, o statybai pasirinkite karščiui ir drėgmei atsparias medžiagas. Visa tai galite įsigyti čia.
Net, jeigu turite patirties, prieš darydami geriau pasikonsultuokite su specialistais, kad pirties įrengimas vyktų sklandžiai, o kaitintis būtų galima saugiai.
Pirties ritualai ir tradicijos: kaip tinkamai atlikti juos savo namų pirtyje?
Jei norite atlikti pirties ritualus namų pirtyje, susipažinkite su priedais ir aksesuarais, tokiais kaip vantos, aromaterapija, garso sistemos ir drėgmės reguliavimas. Sukurkite atpalaiduojančią atmosferą su raminančia muzika ar garsais ir įtraukite natūralius elementus, pavyzdžiui, eterinius aliejus, žoleles ir akmenis. Tradicinės pirties įrengimas nebus efektyvus, jeigu neįtrauksite ritualams reikalingų priedų.
Kokios yra svarbiausios tradicinės pirties įrangos dalys ir kaip jas pasirinkti?
Pagrindinė įranga – šildytuvas/krosnelė, termostatas, termometras ir higrometras, suolai, kubilas/kibiras ir samtis.
Pasirinkite pakankamo galingumo krosnelę, atitinkančią jūsų pirties dydį, ir įsitikinkite, kad suolai pagaminti iš karščiui atsparių medžiagų. Jeigu pirtyje lankysis daugiau svečių, įsigykite pogalvių ar pasėsčių. Priedus patrauklia kaina rasite ir pas mus.
