Lietuviškos garinės ypatumai

Šiais laikais įvairiais būdais bandoma moksliškai ištirti, kaip geriau naudotis garine, kada pertis vanta, kiek kartų eiti į garinę ir kiek laiko joje būti, kiek kartų per savaitę lankytis pirtyje ir t.t.

Žmonės nuo seno tai bando savo kailiu, klysdami ir kažką atrasdami, sukūrė įvairias metodikas. Ilgus metus, lankydamas įvairiausiais Lietuvos ir pasaulio pirtis, rinkdamas įvairią rašytinę medžiagą, pirtininkų pasakojimus, galiu teigti, kad lietuviai iš esmės turėjo kitokią, nei kitos tautos, pirties istoriją, tradicijas, pirties statymo principus, taip pat pirties lankymo ir naudojimo būdus.

Lietuviškoje garinėje pirtyje jokiu būdu negalima gerti alaus ir šiukštu degtinės, - tai būtų didžiausia šventvagystė, pirties išniekinimas, tyčiojamasis iš savęs pačio ir kitiems demonstravimas, jog esi mulkių mulkis. Gerti alų ir degtinę garinėje pirtyje yra tas pats, kaip per mišias bažnyčioje užlipti ant altoriaus ir ten visiems matant išsituštinti.
Deja, girtuokliavimo paprotys pirtyse, atsiradęs per rusų okupaciją, prigijo ir paplito nevispročių tarpe. Ypač jis buvo populiarus komunistų nomenklatūrininkų tarpe, kurie, net specialias pirtis savo lėbavimams statydavosi. O juk dar visai nesenai, netgi po karo vyrai alų arba degtinę gerdavo tik po pirties, o degtinės tai tikrai nedaug, tik po „čierkelę“ ant galvos geresniam miegui.

Vantų ruošimas Lietuvoje yra taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Senovėje būdavo ištisi kaimai, kurie specializuodavosi vantų ruošime, rišime ir džiovinime. Beje, geriausias vantas džiovindavo šiene. Jas parduodavo mugėse ir turguose. Šią vasarą man teko laimė stebėti, kaip vieno regioninio parko darbuotojai šeimomis su mažais vaikeliais, vadovaujant išmanančiam vantų rišėjui - ruošėsi vantas, - gražus, sektinas reiškinys.
Įrengiant lietuvišką garinę pirtį, svarbiausia, kad joje visa laiką būtų grynas oras. Kitaip sakant, garinėje pirtyje žmogus be nuovargio galėtų išbūti bent porą valandų.
Šiandien to nežino pirčių įrengėjai ir statytojai, manydami, kad įrengiant pirtį svarbiausia yra išsaugoti garą, o oro ventiliacija garą „išnešios“
Lietuviškoje garinėje pirtyje periamasi ant plautų, t.y. aukščiau, - palubėje, kur geriausiai laikosi karštis. Ant įkaitusių akmenų užpilamas tiktai karštas vanduo ir garai pasklinda garinėje. Karštis su garais kyla į viršų, ant plautų. 

Tikros lietuviškos garinės pirtys, kad jose būtų daug gryno oro, kad būtų nesunku kvėpuoti, kad nebūtų karštu garu pažeidžiami kvėpavimo takai, daromos su  plyšiais grindyse tarp grindlenčių, - čia ir yra didžioji paslaptis ir didysis skirtumas nuo kitų tautų pirčių.

Kad garinėje gautųsi aukštos kokybės garas, reikia laikytis sekančių taisyklių:

kubiliuku reikia pasemti karšto vandens, jį aromatizuoti ir  apšlakstyti sienas;

kaušu (200 ml) tolygiai, staigiais judesiais pilti karštą vandenį ant įkaitusių akmenų.

Pirmajam užėjimui pilti ne daugiau trijų kaušų. Palaukti 3 minutes, kad garas nusėstų ir lipti ant plautų. Per kitus užėjimus garo darytis tiek, kiek pakelia organizmas, nes ne kiekvienas žmogus vienodai gali iškęsti karštą garą.

Kalbant apie vanojimo meną, pirmiausia reikėtų pradėti nuo vantų paruošimo vanojimuisi.

Tai taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Organizuojant pirties procedūras stengiamasi, kad vienam kaitinantis, kitas galėtų pertis. Dar stengiamasi užeiti į garinę taip, kad galėtų vienas kitą išperti.
Ruošiant vantas vanojimuisi, jas reikia 15-20 min. palaikyti šaltame, o tada 1-2 min. karštame vandenyje. Vanta visada bus pakankamai kvapni, minkšta, lapai nebyrės, ir jos gali užtekti 2-3 visam vanojimuisi.

Po vantos šutinimo vanduo pasidaro tamsus, savo spalva primenantis žaliąją arbatą. Šiuo užpilu, atskiestu verdančiu vandeniu 1x10, laistomi akmenys ir sienos. Garinėje maloniai pakvimpa. Po visų pirties procedūrų vantų užpilu sveika išsitrinkti galvą (stiprina plaukų šaknis, naikina pleiskanas).

Blogai iššutinta vanta garinėje trintis nevertėtų. Pirma, aštriomis šakelėmis galima susižaloti odą – pirtyje ji tampa labai jautri. Antra, blogai iššutusios vantos šakelės lūžinėja, o lapai byra. Antrajam pėrimuisi tokia vanta taip pat nebetinka. Tai ypač būdinga ąžuolinėms vantoms, kurios neretai būna šiurkščios ir trapios, išskyrus tik jaunas šakeles.

SVARBUS PATARIMAS: vasarą jokių vantų rišti nereikia, -  prisiskinkite glėbelį visokių medžių šakų: ąžuolų, beržų, kaštonų, klevų, liepų, putinų, skroblų, šermukšnių, tuopų, uosių, šakelę kitą aronijų, ievų, kriaušių, obelų, serbentų, slyvų, šeivamedžių, vyšnių. Nepamirškite pridėti bent vieną bitkrėslę, jonažolę, juozažolę, kietį, kraujažolę, pelyną, ramunėlę, notrelę, vingiorykštę, tiks ir iš daržo nuskintas kmynas, krapas, gelsvė, medetka, melisa, petražolė, peletrūnas, pipirmėtė, raudonėlis.

PIRMAS UŽĖJIMAS. Prieš einant į garinę, reikia apsilieti vandeniu iš kibiro arba duše, bet galvos nešlapinti ir sausai nusišluostyti. Ant galvos užsidėti veltinę kepurę. Sėdėti ant plautų nuleidus kojas nepatariama, nes temperatūros skirtumas nuo galvos iki kojų sudaro net 20 laipsnių, - geriau atsigulti. Nes kam kam, o kojoms karštis labiau reikalingas, nei galvai.

Lietuviškoje garinėje pirtyje pirmiausia yra išsigarinama, kad gerai atšustų oda, paskui šlapia plaušų kempine (turi būti šiurkšti), kruopščiai nutrinama senoji, atšokusi oda, - trinama iki tol, kol ranka patrynus, ant odos jau nebesidaro gurvuolių, - ranka, braukiant per odą, turi švelniai slysti, net gurgždėti. Beje, švelnia kempine trinama ir veido oda, - būtent todėl lietuvaičių veidai nesendavo, nesiraukšlėdavo ir ilgai būdavo gražios ir sveikos išvaizdos bei gyvos spalvos.
Išėjus į priepirtį, nusiplaunama, persiliejus šiltu vandeniu arba (šiandieninėmis sąlygomis) po dušu. Po to pemza nutrinama suragėjusi kojų padų oda, nupjaustomos kietos nuospaudos, nukarpomi nagai. Pasiilsima priešpirtyje.

Taigi, pirmas užėjimas yra apšilimas pirtyje. Iš anksto apšylant žemesnėje oro temperatūroje, išsiplečia odos kraujagyslės, skatinamas prakaitavimas. Norint paruošti organizmą garinei (tai ypač aktualu tiems, kas ne iš karto prisitaiko prie karščio: naujokai, pagyvenusieji ir ligoti žmonės, kuriems nedraudžiama lankyti pirties), naudinga iš pradžių 2-3 min. pabūti po dušu arba tiek pat laiko pamirkyti kojas karštoje vonelėje ir tik tada eiti į garinę (antrą kartą einant į garinę, šitos procedūros kartoti nebereikia). Po to jau galima pradėti kaitintis, bet taip pat palaipsniui, iš pradžių ant apatinio ar vidurinio plauto.

Kai kurie pirties „mėgėjai“ mano, kad kaitinantis pirmą kartą, reikia kentėti, kol nuo nosies nukris tam tikras prakaito lašų skaičius.
Jeigu laikysimės šios taisyklės, kai kam teks sėdėti 15-18 min., ir jie gali persikaitinti. Kiekvienas žmogus skirtingai pakenčia karštį, drėgmę, šaltį ir pan. Vieni, esant toms pačioms sąlygoms, ima prakaituoti jau trečią minutę, kitiems prireikia 8-10 min. Be to, pastebėta: jei žmonės iš anksto susitaria eiti į pirtį, t. y. psichologiškai pasiruošia, ir susirenka mėgstama, sava kompanija, prakaitas ima išsiskirti žymiai greičiau.

Apskritai rekomenduojama visiems be išimties 5-7 min. pabuvus garinėje, eiti į priepirtį ir 7-10 min. pailsėti. Ilsintis pirmieji prakaito lašai išsiskirs po 4-5 min., o jei dar pamerksite kojas į šilto vandens dubenį, prakaitas bėgs upeliais.

Naujokams rekomenduojama į garinę eiti vieną sykį ir pagulėti apačioje ne ilgiau kaip 4-5 min. Pėrimąsi vanta geriau atidėkite antram užėjimui. Šios taisyklės turėtų laikytis ir pagyvenę, taip pat fiziškai nusilpę žmonės. Jeigu po pirties jausitės žvaliai, greitai užmigsite ir gerai miegosite, tai kitą kartą garinėje galite pasėdėti kokią minutę ilgiau ir kaitintis du kartus, bet neilgiau kaip 10-15 min. (atsižvelgiant į amžių, savijautą ir garinės temperatūrą).
Išėjus į priepirtį, nusiplaunama, persiliejus šiltu vandeniu arba (šiandieninėmis sąlygomis) po šiltu dušu, pailsima. Priepirtyje ilsėtis reikia 10 minučių ir išgerti gaivos, giros, sulčių, sulos arba arbatos.

ANTRAS UŽĖJIMAS. 5 minutes kaitintis karštuose kvapiuose garuose, 5 minutes nusitrinti seną odą vaistinių pataisų (lotyniškai - Lycopodium clavatum) arba kanapių ar linų plaušinėmis.

Pertrauka priešpirtyje – persipilti šiltu vandeniu arba 2 minutes pastovėti po šiltu dušu, 10 minučių atsivėsinti, gerti šaltinio vandenį

TREČIAS UŽĖJIMAS. 5 minutes kaitintis karštuose kvapiuose garuose, 5 minutes karštomis beržinėmis vantomis karštais aromatiniais garais vėdinti (ventiliuoti) kūną. Lietuviškoje pirtyje garas daromas tik karštu aromatizuotu vandeniu.  

Šitoks karštas vėdinimas vanta pagerina ne tik odos, bet ir vidaus organų kraujo apytaką, didina prakaitavimą, iš organizmo pašalina nereikalingus šlakus, geriau ima kvėpuoti oda. Visa tai padeda medžiagų apykaitai. Vantos išskiria bakterijas naikinančius fitoncidus. Be to, eteriniai aliejai iš lapų ir šakelių patenka ant odos ir gerina joje medžiagų apykaitą, pakelia odos tonusą, didina gyvybingumą ir apsaugo nuo senėjimo. Oda po vėdinimo įgauna malonią spalvą. Tam, kad kūnas gerai įkaistų ir garai nenutvilkytų, reikia įgūdžių.
Vėdintis karštais garais geriausia dviese – paeiliui vienas kitą. Pagal pageidaujamą karštį parinkę plautą, paguldykite periamąjį ant pilvo, būtinai kojomis į krosnį, o galva ten, kur daugiau oro; rankos turi būti ištiestos palei kūną.

Kaip jau sakyta, vienas turi gulėti ant plauto, tada kūną vienodai veikia oro temperatūra. Net ir geriausiai įrengtoje garinėje vėdintis stovint, temperatūros skirtumas galvos ir kojų aukštyje bus maždaug 20°C. Tai kenkia bendrai termoreguliacijai, galva gali per daug įkaisti. Antra, gulint geriau atsipalaiduoja visos kūno dalys, raumenys, raiščiai, sąnariai. Be to, gulinčio žmogaus pulsas vidutiniškai 8-10 tvinksnių retesnis, vadinasi, širdies ir kraujagyslių sistemai tenka mažesnis krūvis. Tai ypač svarbu žinoti naujokams ar neseniai sirgusiems. Vėdinimas:  lengvai mojuojant vanta ir neliečiant kūno, kelis kartus „praeiti“ palei abu šonus nuo kojų pirštų iki bambos ir nuo galvos iki bambos. Periamasis turi jausti lengvą malonų ir karštą vėjelį.

Jei atsigulti nėra kur, vėdinkitės sėdėdami, tik pasistenkite, kad kojos būtų tokiame pat aukštyje, kaip visas kūnas. Jei garinėje žmonės ima vienas kitą čaižyti vantomis, tai jie lyg bepročiai vienas kitą tiesiog kankina, o iš vantos lieka stagarai. Čia svarbiausia ne jėga, ne kančios ar karščio ištvermė, o išmanymas ir atgaiva.
Pertrauka priešpirtyje – persipilti šiltu vandeniu arba 2 minutes pastovėti po šiltu dušu, 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą.

KETVIRTAS UŽĖJIMAS. 5 minutes kaitintis karštuose kvapiuose garuose, 5 minutes karštomis vantomis masažuoti kūną. Glostymas:  periantysis turi prispaustą prie kūno vantą pravesti (glostyti) nuo kojų pirštų iki bambos keletą kartų. Jei temperatūra aukštesnė, - vantos nereikėtų nuo kūno pakelti. Dviem vantomis lengvai perbraukti nuo pėdų iki bambos – pirmiausia vantos prispaudžiamos prie pėdų, o po to iš lėto braukiama blauzdų raumenimis, šlaunimis, sėdmenimis, nugara iki vidurio nugaros. Viena vanta braukiama nuo pėdų vienu, kita – kitu blauzdų raumenimis šlaunimis dubeniu, šonu ir iki vidurio nugaros arba atsivertus pilvu į virš iki bambos.

Taip glostoma 2-3 kartus. Po to vantas reikia kilstelėti į viršų, tartum pasigriebiant karštesnio oro, nuleisti ant juosmens ir ranka prispaudus palaikyti 2-3 sekundes. Tokie pat judesiai daromi menčių, kelio sąnarių srityje.

Visas pratimų kompleksas kartojamas 3-4 kartus. Vantos būtinai turi liesti kūną. Jei garinėje oro temperatūra per didelė ir odai per karšta, vantomis reikia braukyti lėtai, nekeliant į viršų. Jei oda „dega“, tą nemalonumą galima pašalinti ranka, o dar geriau vanta, pamirkius ją vėsiame vandenyje. Tokiu būdu vėsinant, glostymo procedūra nenutrūksta, raumenys ir sąnariai pakankamai įkaista.

Šlakstymas ir prispaudimas: kad kūną dar geriau įkaitinti, vanta pamirkoma karštame vandenyje, pakeliama aukščiau, kur yra karštesnis oras ir kratant šlakstoma, po to įkaitusi vanta 2-3 sekundėms prispaudžiama prie juosmens, prie menčių, prie sąnarių ir kulnų. Jai oras yra per karštas, - vantą reikėtų atvėsinti šaltame vandenyje.
Visos procedūros pradedamos periamajam gulint ant nugaros, paskui periamasis apsiverčia ant nugaros pilvu į viršų, ir visos procedūros kartojamos.
Išėjus į priepirtį, nusiplaunama, persiliejus šiltu vandeniu arba (šiandieninėmis sąlygomis) po dušu, o jei kūnas pakankamai įkaitęs galima pasimaudyti šaltame vandenyje kubile, baseine, upėje arba  ežere. 

Pertrauka priešpirtyje – persipilti šaltu vandeniu arba 1 minutę pastovėti po labai šaltu dušu, 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą.

PENKTAS UŽĖJIMAS. 5 minutes kaitintis karštuose kvapiuose garuose, 5 minutes karštomis beržinėmis vantomis karštais kvapiais garais perti kūną. Garinimasis ir pėrimasis jau yra rimtas ir atsakingas.
Pėrimas: pėrimas jokiu būdu nėra čaižymas, kurį šiandien propaguoja pirties profanai, norintys „pasipuikuoti“ savo ištverme, o iš tiesų demonstruojantys tik pirties dalykų neišmanymą ir savo bukagalviškumą.
Periantis reikia naudoti dvi vantas – viena sušerti, o kita – prispausti, taip sulaikant karštą garą ir giliai sušildant kūną. Kaip taisyklė, pirtis turintys žmonės moka perti ir stengiasi tai daryti taisyklingai. 

Pradedama nuo kojų apačios ir einama šonais į viršų. Pirma vėduoja karštą garą neliesdami kūno, o paskui giliai sušildo prispausdami vantas kaip kompresus. Periama (plakama) greitai ir nestipriai vantų galais apie 1 min. Iš pradžių lengvai padaigstomos pėdos, blauzdų raumenys, juosmuo, dubuo ir galiausiai nugara. Taip pat nuo pakaušio link kaklo ir žemyn iki juosmens. Šios procedūra baigiama paglostymu, bet judesiai jau turi būti kur kas greitesni nei pirmiau. Šioms procedūroms taip pat skirti 1 min. Kelių duobučių paprastai neplakti, nes jų oda labai jautri. Tik kai reikia iškaitinti kelio sąnarį, didinti jo elastingumą ar atstatyti pažeistas funkcijas, prie jo prispaudžiama vanta, o koja spyruokliuojančiais judesiais atsargiai lenkiama, kol pėda pasiekiamas dubuo.

Periamasis pradžioje guli ant pilvo, dažnai po galvą pasidėjęs vantą, kad kvėpuotų vantos kvapais, - pas mus įdomiai vantą naudoja peršalimo ligų gydymui – vantą šutina puode ir kvėpuoja per vantos kotą, tikima, kad vantos drūtgalyje slypi gydomoji jėga.
Periama (plakama) tris kartus: po pirmo pėrimosi periamasis verčiasi ant nugaros ir dar kartą ant pilvo. Kai periama antrą ir trečią kartą, procedūros kartojamos, tik pėrimas turi būti trumpesni.

Kompresas: vantą reikia kilstelėti į viršų (pagriebiant karščio) ir 2-3 kartus paplekšnoti pėdas, blauzdas, klubus, sėdmenų raumenis, nugaros raumenis, 2-4 sekundes prispaudžiant vantą ranka, t.y. darant kompresą. Tokiu pat būdu kompresai dedami ant juosmens. Jie taip pat dedami ant pakaušio, kaklo, stuburo, o apsivertus net ant veido ir kaklo.Tokie kompresai labai naudingi traumuotoms vietoms, skaudamiems raumenims (po didelių fizinių krūvių), sergant radikulitu, podagra ir pan.
Po antro užėjimo einama į priepirtį apsipilti šaltu vandeniu – tik tada pajaučiamas palengvėjimas ir tikrą palaimą... O tas, kas gerai išsipėrė, gerai įkaito, kas žino savo jėgas, be baimės gali pulti į upę ar sniegą. Vėl gi būtina atsigerti gaivos, giros, sulos arba arbatos, nes prakaituodamas organizmas išskiria daug skysčių.
Pertrauka priešpirtyje ir lauke – persipilti šaltu vandeniu arba 1 minutę pastovėti po labai šaltu dušu arba 1 minutę pasimurkdyti tvenkinyje arba ežere (žiemą pasimurkdyti eketėje arba pasivolioti sniege), 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą. 

ŠEŠTAS UŽĖJIMAS. 5 minutes kaitintis karštuose medaus kvapiuose garuose, 5 minutes masažuoti kūną lietuvišku medumi su korių gabaliukais, 5 minutes ramiai sėdėti šiltuose medaus kvapiuose garuose.

Lietuviškas medaus masažas atliekamas sekančiai: masažuojamas gulintis ant nugaros jis trinamas medumi nuo kojų pirštų iki bambos, nuo rankų pirštų iki pažastų, nuo pažastų iki bambos ir nuo kaktos, veido, kaklo, krūtinės iki bambos, nes senovinis lietuviškas masažas yra atliekamas nuo galūnių į bambą, kadangi bamba pagonių tikėjime yra žmogaus organizmo centras.

Masažas atliekamas  rankomis pasiėmus truputį medaus. Pirmiausiai medumi pirštais stipriai sukamaisiais judesiais trinami kojų pirštai nuo mažojo link didžiojo, paskui stipriai nykščiais sukamaisiais judesiais įtrinamos pėdos nuo pirštų link kulno. Po to visa ranka, vis pasisemiant medaus abejomis rankomis link juosmens masažuojamos pradžioje kairė, vėliau dešinė koja iki bambos.  Moterys ir vyrai asmeniškai turėtų atlikti lyties organų švelnų masažą.
Toliau stipriais sukamaisiais judesiais masažuojami pradžioje kairės rankos pirštai nuo mažojo iki nykščio, stipriai nykščiais trinamas delnas link riešo, o po to abiem rankomis slenkamu glostomu judesiu apėmus visą ranką iki pažastų peties ir žemyn juosmeniu iki bambos.
Galvos masažas pradedamas masažuojant pradžioje kairę ausį. Kaktą masažuojama pirštais glostant nuo vidurio į abi puses iki smilkinių, vokai nuo nosies link pakraščių, skruostai nuo nosies link pakraščių. Panosė per lūpas link smakro. Pasmakrė ir kaklas link krūtinės, krūtinė iki bambos glostomaisiais judesiais.
Pertrauka priešpirtyje – 2 minutes praustis po šiltu dušu, 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą.

SEPTINTAS UŽĖJIMAS. 5 minutes ramiai gulėti šiltuose kvapiuose vaistažolių ir medaus garuose.

Pertrauka priešpirtyje –  2 minutes praustis po šiltu dušu, po to švelniai įsitrinti kūną kvapiaisiais aliejais. Čia svarbiausiai žinoti, koks kvapusis aliejus kam tinka, nes visi kvapieji aliejai yra sveikatinantys ir galimi naudoti gydymo tikslams, bet tai jau atskiro straipsnio reikalas.
Tuo metu 10 minučių atsivėsinti, gerti gintaro antpilo arbatą.

Taigi, lietuviškos gydomosios pirties tik viena procedūra trunka 2-3 valandas. Lietuviškoje garinėje pirtyje periamasi yra tik vieną kartą. Čaižyti save vantomis į Lietuvą užvežė rusai, nes jiems pirtis yra ne gydymo, sveikatinimo reikalas, o aštrių pojūčių pasibuvimas.
Kai kas lietuviškose garinėse pirtyse mėgina naudoti ir naujomis, atsineštomis iš kitų kultūrų priemonėmis: eterinių aliejų, akmenų masažu, aromatinių žolelių prideginimu ir pan.
Belieka pridurti, kad tai nėra vienintelė pėrimosi metodika, tikriausiai atsiras ir savaip besiperiančiųjų, savus būdus ir tradicijas turinčių bei puoselėjančių, tačiau visuomet naudinga praplėsti akiratį ir sužinoti kažką naujo. 

Kad lietuviškoje garinėje pirtyje būtų sukuriama harmonija, reikėtų iš anksto pasiruošti aromatingus vandenis. Suprantama, kad patys geriausi aromatingi vandenys daromi su šviežiais aromatingais augalais, nors galima naudoti ir aromatingus eterinius aliejus, kurių mūsų laikais galima gauti įvairiausių, netgi egzotiškų.
Šiandien mokslas įrodė, kad eteriniai aliejai pasižymi stipriomis antivirusinėmis, antibakterinėmis, antitoksinėmis, priešgrybelinėmis, raminamomis bei nervų sistemą stimuliuojančiomis savybėmis, taip pat pagreitina žaizdų užgijimą. Augaliniuose aliejuose yra daug naudingų mitybos elementų, hormonų, vitaminų, mineralų, antikūnų.
Visi virusai, bakterijos, grybeliai atsiranda tose organizmo vietose, kurios blogai aprūpintos deguonimi. Todėl nereikia stebėtis, kad statistika ir tyrimo duomenys rodo, jog žmonės, kurie sirgdami gripu ir kitomis peršalimo ligomis vartoja eterinius aliejus, pasveiksta 3 kartus greičiau. Visiems žinoma, kad augmenija žemėje buvo daug anksčiau negu joje pasirodė žmogus. Tai ir nulemia augalų turtingesnį genų kompleksą negu žmogaus organizmo.
Eteriniai aliejai, pro odą prasiskverbę į ląsteles, lyg „primena“ joms sveikų ląstelių funkcijas, ir ląstelės pačios „pasveiksta“. Klinikinių tyrimų duomenimis, eteriniai aliejai sugeba atstatyti ląstelių sveikąsias funkcijas per 7 sekundes. Eteriniai aliejai organizme laikosi 20 min., o suteikę pagalbą, iš organizmo pasišalina nepalikdami jokių pėdsakų ir padarinių.
Europos mokslininkai įrodė, kad eteriniai aliejai, veikdami kaip natūralūs filtrai, trukdo organizmo audinių toksikacijai, todėl, jeigu jūs vartodami eterinius aliejus, jaučiate kokį nors diskomfortą, neišsigąskite – tai toksinų, sunkiųjų metalų ir nuodingųjų medžiagų pasišalinimo iš organizmo procesas. Aromatizuojant pirties patalpas, iš eterinių aliejų į orą išsiskiria deguonies molekulės ir neigiami jonai, kurie pasodrina ozoną, užkerta kelią bakterijų dauginimuisi, todėl išnyksta kenksmingi ir nemalonūs kvapai. Eteriniai aliejai dėka savo elektromagnetinių savybių suskaldo kenksmingų cheminių medžiagų molekules, pašalina jas iš oro ir suteikia mūsų organizmui neįkainojamą paslaugą – detoksikaciją.           
Senovėje pirčių garinėse buvo laikomos džiovintų augalų puokštės arba, pradedant kūrenti pirtį, ant plautų išmėtomos kadagių, eglių, pušų, mėtų, juodųjų serbentų šakelės, - kaip kokiam reikalui esant, kaip kokiai įsimetusiai negaliai ar ligai nuimti. Kai augalai sudrėkdavo, nuo jų sklisdavo nuostabus šviežias kvapas. Čia galiojo tik viena taisyklė, - jokiu būdu aromatiniam sveikatinimui negalima naudoti keletą aromatinių augalų, nes jų poveikis gali būti ir nenusakomas, ir net kenksmingas.
Kiekvienas sulyg savimi turi atsirinkti sau, savo organizmui, savo negaliai ar ligai naudingą aromatą ir juo aromatizuoti vandenį, pilamą ant garinės sienų ir akmenų garui. 

Nuo seniausių laikų lietuviškose garinėse pirtyse labiausiai mėgiami buvo sekantys kvapai:

duonos aromatas: į 3 litrus verdančio vandens įpilama 50 gramų alaus arba giros;
medaus aromatas: į 3 litrus verdančio vandens įpilama 50 gramų midaus arba įdedamas ir išmaišomas šaukštelis medaus;
mėtų aromatas:  į 3 litrus verdančio vandens įpilama stiklinė šviežiai užplikytos mėtų arbatos. Šis raminantis ir gerą miegą garantuojantis kvapas dažniausiai būdavo naudojamas vasarą;
spyglių aromatas: į 3 litrus verdančio vandens įpilama stiklinė eglių arba pušų pumpurų nuoviro. Šis kvapas naudojamas, norint nuraminti pašlijusius nervus, fiziniam ir protiniam nuovargiui pašalinti.
vantų aromatas: tai vanduo nuo mirkytų vantų, jis suteikia pirčiai ir organizmui raminantį miško kvapą. 

Kokius gėrimus gerti pirtyje? Aišku, tik gaivinančius: gėlą šaltino vandenį, gaivas, giras, arbatas, sultis arba sulas.
Asmeniškai aš labiausiai vertinu gėlą šaltinio vandenį ir tik po jo beržų arba klevų sulas pavasarį, vasarą – raugintas sulas, rudenį - kriaušaičių girą, o žiemą ir prasidėjus pavasariui – spanguolių sultis, nes spanguolės yra visų vaistų vaistas, praktiškai gydantis visas žinomas ligas. Tiesa, spanguolių sultis pagardinu nedideliu kiekiu medaus, kuris taip pat yra vaistų vaistas.

Straipsnio autorius: Pirties ekspertas