Senovėje gydymui ir pasikaitinimui naudodavo karštą smėlį. Tai vadinosi psamoterapija (graikiškai "psammos" - smėlis ir "terapija" -  gydymas). Apie psamoterapiją rašė dar Herodotas, Galenas, Avicena. Rusijoje pakaitintas smėlis imtas naudoti XIX a. pabaigoje inkstų, sanarių ir stuburo gydymui. Karštas smėlis, uždėtas ant kūno, aktyvina kraujo ir limfų apytaką, didina prakaitavimą, padeda “numesti" svorį, stimuliuoja oksidacijos procesus, gerina inkstų funkciją, šalina veido išpurtimus. Smėlis bematant sugeria prakaitą, todėl kūnas neperkaista, karštį gana lengva pakelti.

Ypač gerų rezultatų pasiekta psamoterapiją taikant funkcijų atstatymui, gydant traumatologinio pobūdžio atramos ir judėjimo aparato (stuburo,sąnarių, raumenų, sausgyslių)susirgimus, taip pat sunkiai lankstomus sąnarius, periferinę nervų sistemą - neuralgiją, neuritą, polineuritą, radikulitą.

Smėlio "pirtį" saulėtą dieną galima pasidaryti Pietų paplūdimyje, jei smėlis įkaista iki 60-70°C. Rytą išrauskite smėlyje 20-30 cm gylio duobę, tokio ilgio ir pločio, kad laisvai joje tilptumėte. Kai smėlis įkais, gulkite “vonion" ant nugaros. Galva turi būti šešėlyje (po skėčiu). Galvą apsimuturiuokite šaltame vandenyje sudrėkintu rankšluosčiu. Paprašykite kaimyno - tegu apipila karštu 7-10 cm smėlio sluoksniu. Ant pilvo smėlio sluoksnis neturi būti storesnis, kaip 2-3 cm.širdies plotas turi likti nuogas. Procdūros trukmė - 25-40 min., vaikams - 10-20 min.

Pasikaitinę neskubėdami ištraukite ranką, nužerkite smėlj, ramiai atsikelkite ir 5-10 min. pasėdėkite ar pagulėkite šešėlyje. Tada pravartu šiltas dušas.

Efektyvi ir periferinė smėlio "pirtis", pavyzdžiui, pėdoms, rankoms ar juosmeniui. Procedūros trukmė - iki 1,5 val. Tokią "pirtį" galima pasidaryti namuose: parsineškite kibirą kad ir paupio smėlio, dalį pakaitinkite ir sumaišykite su šaltuoju (smėlis turi būti ne karštesnis kaip 55°C). Tada pėdą arba ranką įkiškite į tuščią kibirą ir užpilkite karštu smėliu.