Iš amžių glūdumos
Apie pirtį parašyta daug traktatų ir disertacijų, jos poveikį žmogui mokslo kongresuose svarsto medikai ir fiziologai, sociologai ir etnografai. Ir nieko nuostabaus: ne atsitiktinai lotynų kalboje žodis "pirtis" kilęs žodžio "balneum", reiškiančio "išvyti negalią, skausmą, liūdesį".
Pirtys jau buvo žinomos senų senovėje. Jomis naudojosi visos pasaulio tautos. Archeologai kasinedami neretai aptinka pastatų, skirtų kūno priežiūrai. Jų išorės formos skirtingos, - tai lėmė klimato sąlygos, statybinės medžiagos, tradicijos tr gyvenimo būdas, bet tai buvo pirtis - su šiluma, kurią skleisdavo karštas vanduo ar vandeniu apipilami įkaitinti akmenys.
Pirties istoriją galima sužinoti iš Senųjų Rytų, Egipto, Airijos, Babilono, Graikijos ir Romos literatūrinių kūrinių išlikusių iki mūsų dienų.
Herodotas teigė, kad pirmąsias pirtis įvairios tautos ėmė naudoti tuo pačiu metu, gimininėje ir bendruomeninėje santvarkoje. Vienur tai buvo natūralūs vandens telkiniai, kitur - baseinai, vonios, dušai ar garinės su karštu sausu ar drėgnu oru. Senovėje pasinerti į karštą šaltinį buvo lyg ir paprastas instinktyvus veiksmas - žmones paprasčiausiai trokšdavo sušilti ar bent trumpai pamiršti vargus.
Rytų liaudies medicinoje vandens procedūros buvo svarbios jau prieš 3-3,5 tūkstančių metų. Kaip pirmaeilės svarbos gydymo, higienos ir profilaktikos priemonės pirties procedūros labai vertintos senovės Indijoje. Apie karštų versmių ir vonių naudojimą gydymui byloja seniausios indų šventosios knygos, parašytos maždaug 1500 metų prieš mūsų erą.
Vandens procedūras - maudymąsi, apsiliejimą vandeniu ir perimąsi vanta - labai mėgo ir senosios Rusios slavų gentys.
Kur atsirado garinės pirtys, tyrinėtojai nesutaria. Vieni mano, kad jos atsiradusios Rytuose ir per slavų gentis pasiekusios Šiaurę, kiti tvirtina, kad niekas, išskyrus suomių-ugrių tautas, tokių pirčių nežinoję. Tačiau dar Herodotas rašė apie skitus, kurių pirtys buvusios palapinių formos, ir kad skitai "gamindavosi" garus, ant įkaitintų akmenų pildami kanapių sėklas.
Actekai ir kiti Amerikos indenai statėsi žemines su kupolais - tai ir buvo garinės pirtys (indėnų klajoklių gentys įkaitintus akmenis nešdavosi į vigvamus, šlakstydavo vandeniu ir perdavosi). Įdomu, kad senoveje meksikiečiai, norėdami kuo daugiau išprakaituoti, apsiklodavo pakaitinta žole - tai primena dabartinį pėrimąsi vanta.
Manoma, kad garo pirčių idėją mūsų proteviams "pašnibždėjo" pro stogo plyšį ant įkaitusio namų židinio krentantys lietaus lašai, arba paprasčiausiai ant židinio šliūkštelėtas vanduo. Kai kurie specialistai mano, kad pirmiausia žmogus bandė panaudoti geizerių garus. Šiaip ar taip, galima teigti, kad pirtis nėra kurios nors vienos tautos išradimas. Žmonės, kad ir kur gyvendami, pirtimi naudojasi nuo senų senovės, o įvairių tautų pirties procedūros yra gana panašios.
Nuo palapinės iki rūmų
Laikui bėgant tolimi mūsų protėviai ėmė suvokti, kad karšto vandens procedūros padeda gydyti negalavimus - dingsta nuovargis, pasitaiso nuotaika. Jie panoro nuolat naudotis šiluma - ėmė statyti (o vėliau tobulinti) pirtis.
317 metais pr. m. e. Romoje buvo pastatyti unikalūs akvedukai, kuriais kasdien miestan atplūsdavo milijonas kubinių metrų vandens - tik pusę to Roma gauna dabar.
Platono laikais Graikijoje pirčių sienas aptaisydavo marmuru, išpuošdavo nuostabiausiomis statulomis. Tuo metu atsirado visuomeninės pirtys ir buvo sukurti specialūs jų įstatymai.
IV-I a. pr. m. e. Graikijoje klestėjo sveiko kūno kultas. Atletikos pratimai ir varžybos jaunimui buvo kone privalomi. Parfumerininkai gamino aromatingus aliejusir kitas priemones kūnui tepti ir trinti. O Aristotelio mokinys Teofrastas iš Erezo (372-283m. pr. m. e.) sukūrė nuostabių kvepalų receptus. Tarp kitų procedūrų nepaprastą vietą užėmė ir pirtis.
Fizinės kultūros,taip pat vandens procedūrų patirtį iš Graikijos perėmė Roma. Romos imperijos klestėjimo metu ypač populiarios buvo garsiosios termos. Išsikaitinus ir išsimaudžius baseine, būdavo atliekami įvairių rūšių sveikatos stiprinimo, figūros grakštinimo, raumenų ugdymo, odos elastingumo masažai.Turtingose pirtyse tai darydavo specialiai šio amato išmokyti vergai. Pirtis statydavo įvairių visuomenės socialinių sluoksnių žmonėms, atsižvelgdami į jų skonj ir poreikius. Kai kurios ištaigingai išpuoštos pirtys skirtos poilsiui,sportui ir pasilinksminimams. Linksmiausias savo valandas patricijai praleisdavo visuomeninėse maudyklėse.
Tai, kad pirtys buvo be galo populiarios, liudija Senovės Romos miestų architektūros paminklai - maudyklės, pirtys-termos (nuo III a. pr. m. e. ir vėliau), kuriose vienu metu tilpdavo keli tūkstančiai žmonių. Už pirtį reikėdavo mokėti simbolinį mokestį. Vaikai galėjo maudytis nemokamai. Pirtys veikdavo visą parą. Vyrai jose lankydavosi kasdien, kartais net po keletą kartų.
Senovės romėnai žinojo daugybę įvairių aromatingų esencijų ir antpilų paruošimo būdų. Ypač populiarūs buvo kremai, pagaminti iš gyvūnų taukų ir aromatingų žolių. Be jų neišsiversdavo: muilo dar nebuvo. Purvą ir riebalus nuo kūno šalindavo pemza, kreida arba svogūnų pelenais. Italų mokslininkai, naudodamiesi archeologijos ir istorijos žiniomis, atkūrė keletą kremų, kuriuos Senoves Romoje naudodavo pirčių masažistai. Vienas jų - "Gimimo diena" - kvepia rožėmis, verbena ir citrinvyčiu, "Telinumą" gamino iš alyvų aliejaus ir ypatingos apelsinų rūšies cedros (džiovintos žievelės).
Cezaris labiausiai vertinęs šituos aromatingus kremus ir pirtyse leisdavęs tik jais masažuoti savo kūną...
Romos gydytojai sukūrė daug veikalų apie pirties naudą gydant įvairius susirgimus. Manoma, kad žodžius "Gydyti greitai, teisingai ir maloniai"yra pasakęs legendinis Asklepijas, nežinojęs geresnių vaistų už vandenį, šilumą ir masažą. "Medicinos tėvo" pavyzdžiu sekė Celsis, Galenas ir kiti gydytojai, rekomendavę nusilpus ar pavargus, sergant reumatizmu ir kitomis įvairiomis ligomIs lankytis pirtyse.
