Žmogaus kūno temperatūra yra palyginti pastovi — paprastai 36,5-37 °C. Turėdamas tokią tėmperatūrą, žmogus jaučiasi geriausiai, normaliai vyksta organizmo fiziologinės funkcijos, biocheminės reakcijos, gerai funkcionuoja visi organai ir sistemos. Pirtis bene labiausiai veikia šilumos apykaitą, todėl vertėtų trumpai prisiminti, kaip ji vyksta tarp organizmo ir aplinkos. Kad organizmas sugebėtų palaikyti pastovią kūno temperatūrą, per evoliuciją susidarė sudėtingas termoreguliacijos mechanizmas. Organizme nuolat išsiskiria šiluma. Daugiausia jos gamina raumenys, vidaus organai, liaukos. Šiluma reikalinga pastoviai kūno temperatūrai, gyvybės procesų eigai palaikyti. Jos perteklius atiduodamas aplinkai trim būdais: Iaidumu, spinduliavimu ir vandens garinimu. Daugiausia šilumos išskiriama pro odą ir kvėpuojant.

Pirtyje, kur labai skirtingas mikroklimatas, pakinta ir šilumos išskyrimas iš organizmo. Įvairių tipų pirtys šilumos apykaitą veikia skirtingai. Saunoje, kur oro temperatūra yra aukšta (70-100°C), o drėgmės maža (5-15%), labai suintensyvėja organizmo šilumos atidavimas su išgarinamu vandeniu. Kai aplinkos temperatūra optimali (19-21°C), daugiausia šilumos (apie 75%) į aplinką išskiriama laidumo ir spinduliavimo būdu. Aplinkos temperatūrai pakilus iki kūno temperatūros, atidavimas šiais būdais nutrūksta ir šiluma išskiriama garinant vandenį: prakaituojant ir pro plaučius, iškvepiant prisotintą vandens garų orą.

Odoje yra apie 2,5 milijono prakaito liaukų. Tankiausia jų delnų, pažastų, padų, kaktos srityse—ape 500/cm,. Optimalios temperatūros aplinkoje, kai prakaituojama nejuntant, per parą išskiriama apie 300-600 ml prakaito, su kuriuo netenkama apie 170-350 kcal šilumos. Kuo aplinkos temperatūra aukštesnė, tuo daugiau išsiskiria prakaito. Pavyzdžiui, jei aplinkos temperatūra 20 °C, per valandą iš organizmo vidutiniškai išsiskiria apie 10 ml prakaito, jei temperatūra 35°C,— apie 500 ml, o jei 60°C,— apie 1500 ml ir daugiau. Saunoje, kur temperatūra dar aukštesnė, prakaituojama 150 kartų gausiau. Palyginti sausame ir karštame ore prakaitas greitai garuoja, ir taip organizmas neperkaista. Gausiai prakaituojama suintensyvėjus kraujotakai odoje: jos kraujagyslės ir kapiliarai prasiplečia ir priteka daugiau kraujo. Nustatyta, kad išilusioje odoje kraujotaka pagreitėja daugiau kaip 100 kartų ir kraujo joje gali būti iki 1 l. Nemažai šilumos pašalinama ir su iškvepiamu oru. Normaliomis sąlygomis per parą su iškvepiamu oru pro plaučius išgarinama apie 200-400 ml vandens, t. y. atiduodama į aplinką 110-230 kcal šilumos. Iškvepiamas oras visuomet yra prisotintas vandens garų. Saunoje, įkvepiant sausą orą ir iškvepiant prisotintą garų, daugiau vandens išskiriama pro plaučius ir daugiau atiduodama šilumos. Be to, karštyje šilumos atiduodama daugiau dar ir dėl to, kad padažnėja kvėpavimas. Tai vyksta iki tam tikros ribos, nes, įkvepiant karštesnį orą, labiau įkaista plaučiai ir jais pratekantis kraujas. Taigi, gausiai prakaituodamas ir išskirdamas pro plaučius vandens garus, organizmas kurį laiką išlaiko normalią kūno temperatūrą. Be, to, sausas, įkaitęs iki 70-90°C oras saunoje yra blogas šilumos Iaidininkas ir mažiau kaitina audinius. Nedidelis trumpaIaškis kūno temperatūros pakilimas organizmul nekenksmingas, nuo to savijauta neblogėja. Pradėjus kaitintis pirtyje, kūno temperatūra kurį laiką išlieka pastovi. Nustatyta, kad, kai oro temperatūra saunoje yra 70°C, per pirmąsias 5 minutes kūno temperatūra sumažėja apie 0,1°C, po to pradeda iš lėto kilti. Po 20-25 minučių ji jau 1-1,3°C, viršija pradinį dydį, t. y. organizmas pradeda perkaisti, ir tik po 55-60 minučių tampa normali. Kūno temperatūra 70-80°C saunos ore išlieka pastovi apie 7 minutes, o kai yra 90-100°C,— apie 4. Ilgiau kaitinantis, sutrinka organizmo termoreguliacija ir, kūno temperatūrai pradėjus kilti, pradedama gausiai prakaituoti. Temperatūrai pakilus iki 40°C, gali ištikti šilumos smūgis. Kūno temperatūros kilimas labai priklauso nuo individualių organizmo savybių. Todėl kiekvienas individualiai pasirenkame kaitinimosi temperatūrą ir buvimo trukmę. Gausiai prakaituojant, labiau jaučiant šilumą, nustoti kaitintis. Po kaitinimosi pirtyje maudantis baseine, po dušu, apsipilant vandeniu, per keletą sekundžių labai pakinta veikianti organizmą išorinė temperatūra — nuo 70— 90 iki 15-28°C. Aukštoje aplinkos temperatūroje organizme viskas mobilizuojama šilumai atiduoti, o priimant vandens procedūras, priešingai,— šilumai išsaugoti. Vandens šilumos laidumas apie 30 kartų didesnis negu oro, todėl jo vėsinantis poveikis didesnis ir greitesnis. Iškart susitraukia odos kraujagyslės, priteka mažiau kraujo, nebeprakaituojama. Šiluma vandeniui atiduodama laidumo būdu. Atšąla tik kūno paviršius, o gilesni audiniai ir organai išsaugo šilumą. Šiluma persiskirsto organizme, pagerėja termoreguliacija, kurią valdo galvos smegenų kamiene esantis termoreguliacijos centras (jo veikla ypač priklauso nuo smegenų žievės). Be to, termoreguliacija susijusi ir su kitomis galvos smegenų dalimis, vidaus sekrecijos liaukomis. Taigi šiame sudėtingame procese dalyvauja daug organų ir sistemų, keičiančių savo veiklą. Pirties veiksniai, būdami savotišku dirgikliu, teigiamai veikia organizmą, aišku, jei jie ne per stiprūs, ne per ilgi. Kontrastinga temperatūra pirmiausia grūdina organizmą. Kuo pastoviau ir ilgiau veikia dirgiklis, tuo organizmas prie jo labiau prisitaiko. Organizmas grūdinamas tiek nuo šalčio, tiek nuo šilumos. Sergamumas ypač priklauso nuo klimato sąlygų. Peršalimas skatina daugelį ligų: reumatą, plaučių uždegimą, gripą, bronchitą, tuberkuliozę, pūlines ir daugelį kitų ligų. Šiomis ligomis sergama dar labai dažnai, jų gydymas ilgas ir sudėtingas, ne visuomet visiškai pasveikstama. Tuo tarpu profilaktinės priemonės paprastos. Tie, kurie sistemingai maudosi pirtyje, grūdina organizmą, didina jo atsparumą neigiamiems veiksniams, rečiau lankosi ir pas gydytojus, yra sveikesni, žvalesni, darbingesni. Iš visų organizmą grūdinančių priemonių grūdinimasis pirtyje užima svarbiausią vietą. Pradedantys maudytis ir jautrūs temperatūros svyravimams asmenys turėtą elgtis atsargiai, neatšalti. Saunos ir procedūrų vandens temperatūros skirtumas didinamas pamažu, trukmė ilginama. Po pirties, kol kūno temperatūra sunormalės, apie 40-60 minučių būtina pabūti šiltoje patalpoje. Kad visiškai atsistatytų termoreguliacija, reikia laiko; kai šalta ar drėgna, vertėtų šiltai rengtis, saugoti kojas, rankas nuo šalčio.

Garinės pirties poveikis organizmo termoreguliacijai kitoks negu saunos. Garinėse, arba drėgno oro, pirtyse temperatūra esti žemesnė — apie 50-60 °C, bet didelis oro drėgnumas — 90-100%. Todėl šilumą aplinkai atiduoti sunkiau. Su prakaitu šilumos beveik neprarandama, nes jis prisotintame vandens garų ore ne garuoja, o renkasi lašais ir teka srovele. Su oru iškvepiami vandens garai, organizmas nevėsta. Jis ne tik negali pašalinti šilumos pertekliaus, bet dar yra šildomas iš išorės, nes garų prisotintas oras šilumai laidesnis negu sausas. Todėl garinėje greičiau ir labiau sutrinka šilumos pusiausvyra, kūno temperatūra pradeda kilti ir greitai gali būti 39,0-40,5°C. Garinės tinka tik sveikiems, užsigrūdinusiems asmenims.

Ištrauka iš V. Jasudėno ir I. Pikčiūno knygos „Pirtis ir sveikata“