Pirčių kilmė ir istorija 1 dalis

Kodėl liko pamiršta tikroji lietuviška garinė pirtis

Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija.
Rusų okupacijos laikotarpyje lietuviai kolaborantai, patapę komunistais, pradėjo statytis „pirtis“ savo linksmybių įgeidžiams tenkinti. Pirtys buvo statomos atkampiose vietelėse, apsaugotose nuo pašalinių žvilgsnių, tad kompartijų vadovai, o vėliau ir visokie direktoriai, pirtyse galėtų niekieno netrukdomi smagintis.
Ir nors tas reiškinys nugrimzdo į praeitį, deja, daugelio sąmonėje pirtis išliko, kaip puotavimų ir pasismaginimų objektai.
Netgi kaimo turizmo sodybos, statydamos pirtis, orientuojasi ne į sveikatinimo, relaksacijos dalykus, o į baliukus kitas jaunimo linksmybes, išgertuves.
Kaimo turizmo sodybų savininkams nesvarbu, kad pirtis būtinai turi būti atskirame pastate, toliau nuo namų ar viešbučio, ir todėl jie mūsų laikais pirtis stato arčiau valgyklų salių, arčiau viešbučių ir mažai kam rūpi lietuviškų garinių pirčių paskirtis ir tikrieji pradai.

Kas yra rusiška pirtis

Žiniasklaidoje, turizmo ir kelionių kataloguose, internete radau šimtus pasiūlymų naudotis rusiškomis pirtimis. Pabuvojau visose vietose, o rusiškų pirčių taip ir neregėjau, kaip tyčia ten visur būdavo įrengtos lietuviškos garinės pirtys.
Supratau, kad lietuviai visi be išimties per tarybmetį ir rusinimo politiką yra praradę atmintį ir šiandien nė vienas nebesuvokia kas yra kas. Todėl pirmiausia išsiaiškinkime kas yra ta rusiška pirtis.
Kad nepyktų istorikai, pradėti reikėtų nuo pirmykščių žmonių, nes archeologiniai tyrimai rodo, kad apie tuos dalykus pirmykščiai jau išmanė, nes karštą garą gaminosi liedami vandenį ant karštų akmenų.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai randami graikų istoriko Herodoto (484-425 m prieš mūsų erą) raštuose, kuris rašė, kad pirmosios prausyklos, kuriose kaitinamasi įvairiose tautose atsirado beveik vienu metu. Apsilankęs Egipte, Sirijoje, Babilone, graikų kolonijose prie Juodosios jūros, jis rašė, kad vienur tai buvo vandens telkiniai su karšto vandens versmėmis, kitur būdavo statomi statiniai su karštu oru arba garinės. Netgi sarmatai (kurie jokiu būdu nėra rusai, kaip primityviai aiškina pradinukų mokytojos, o iš tiesų mūsų protėviai) statydavosi palapines, ten sunešdavo įkaitintus akmenis ir ant jų mesdavo kanapių sėklas organizmo imuniteto stiprinimui.
Tiesa, vėliau, atradus Ameriką, buvo aprašyta, kad indėnai actekai, perėmę kaitinimosi tradiciją iš majų, statydavosi kupolo statinį žemėje (temeskalą), ten ant įkaitintų akmenų mesdavo gydomąsias žoleles ir nuogi kvėpuodavo šių žolelių kvapu, kitos indėnų gentys prie kūno dėdavosi įkaitintų žolelių pundelius, kad sukelti greitesnį kūno prakaitavimą.
Šiaurės Amerikoje gyvenantys indėnai į specialiai atskirai pastatytą vigvamą įnešdavo ligonį, ten taip pat įnešdavo iki raudonumo įkaitintus akmenis ir indėnų šamanai ant tų įkaitintų akmenų pildavo gydomųjų žolelių nuovirus, kurių garais turėdavo kvėpuoti sergantis. Priklausomai nuo ligos tokiai garų inhaliacijai būdavo daromi įvairių gydomųjų žolelių nuovirai.
Tiek Vakarų, tiek Rytų, ypač arabų keliautojai, jau nuo XII amžiaus rašė apie tai, kaip rusai prausiasi ir maudosi. Rusuose, kaip ir visuose slavuose iš vis nebuvo priimta praustis ir juolab maudytis. Nuo pagonybės laikų rusai buvo įsitikinę, kad praustis yra nesveika, kad geriausias žmogaus kvapas yra sušutusio prakaito tvaikas, netgi gimus vaikeliui, nebuvo galima jį apiprausti. Daugelį amžių naujai priimta stačiatikių tikyba, rūpindamasi tautos sveikata ir higiena, įsakmiai liepė praustis po darbų ir bent du kartus metuose praustis, o tik gimus vaikeliui, tuoj pat jį krikštyti, t.y. tris kartus pamurkdyti vandens kubile ir bent taip nuprausti naujagimius. Prausimasis būdavo atliekamas vasarą per pagonišką šventę Kupalą (Jonines).
Antrasis maudymas, būdavo prieš Sačielnik (Kūčias), - apie jį susižavėję rašė Rusijoje buvę keliautojai,- visi kaip vienas jie rašė apie tai, kaip rusai žiemą įsikaitinę voliojasi sniege.
Deja, nė vienas keliautojas iki XVIII amžiaus nemini žodžio „bania“, o tik „laznia“.
Yra aprašyta, kaip rusai šiaudais (šiaudų suodžiai netepa) įkaitina krosnies tuštumą, kurioje yra laikomos ar džiovinamos malkos, ten įlenda su visais rūbais, šutinasi (paritsia) iki tiek, kiek gali ištverti, paskui puola laukan ir voliojasi sniege, nusivelka rūbus ir iš jų iškrato nuo karščio ir šalčio permainų nukeipusias utėles ar dar kai kokius parazitus.
Štai, net senovinė rusiška patarlė nusako senosios rusiškos „pirties“ esmę: „Блошка лазню топила, вошка парилася, с тулупа ударилася“ – „Blakė landą kaitino, utėlė kaitinosi, iš kailinių iškrito“.
Vladimir Dalj (1801-1872) savo fundamentaliame žodyne „Толковый словарь живого великорусского языка“ rašo, kad pirtis Rusijoje buvo vadinama „мыльня, мовня, лазня“, o žodis „баня“ rusų kalboje atsirado nuo itališko žodžio „bagno“.
Iš tiesų Rusijoje žodis „bania“ įsigalėjo nuo XIX amžiaus pradžios, kai Sankt Peterburge, Maskvoje, o vėliau ir kituose didesniuose miestuose higienos sumetimais buvo pradėtos statyti „torgovyje bani“ – „mokamas vonias“, kur už pinigus miestelėnai privalėdavo praustis. Suprantama, žodis „bania“ tapo populiarus ir virto kasdienės kalbos žodžiu. Ir nepriklausomai nuo to, kaip kokiame Rusijos krašte būdavo prausiamasi: krosnių landose, atskiruose prausimuisi skirtose patalpose ar statiniuose, jie visi jau būdavo vadinami „bania“.
V. Dalj netgi buvo užrašęs tokius rusų posakius apie „torgovyje bani“: „В кабаках дневать без денег скучно; в торговых банях ночевать душно", „Smuklėse be pinigų diena nuobodu, mokamose pirtyse nakvoti – tvanku“, „Торговая баня всех моет, а сама вся в грязи“ – „Mokama pirtis visus prausia, o pati – purve“...
Taigi, rusiška pirtis iš tiesų yra duonkepės krosnies malkų anga, landa, įkaitinta šiaudais ir ten (toje angoje) reikia kaitintis (paritsia) su visais rūbais. Šiandien ieškantiems netikėtų pramogų, tokia pirtis tikrai būtų įdomia atrakcija.
Rusai, rašantys apie pirtis, norėdami įrodyti jų rusiškąją prigimti, nesibodi savaip interpretuoti ir jiems naudingai bei iškreiptai pateikti istorinius faktus. Mažiau išmanantiems istoriją, gali atrodyti, kad mūsų dienomis jų pateikiami faktai yra lyg ir teisybė. Tačiau panagrinėjus šiandien rusų patiekiamą istorinį faršą, matyti, kad čia viskas yra naudojama tendencingai.
Štai rusai rašo, kad antikos laikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. pr. m. e. (484 pr. m. e. - 425 pr. m. e.), daug keliavęs po pasaulį, pabuvojo ir Rusijoje. Bet kaip jis galėjo būti Rusijoje, jei nei Rusijos, nei rusų tose vietose ir kvapo nebuvo?..
Dniepro-Būgo upių žiočių rajone tuo metu gyveno mūsų protėviai sarmatai, kurie jokiu būdu nebuvo slavais, o indoeuropiečiais. Herodotas pasakojo apie sarmatų naudotas kaityklas: trys didžiulės kartys būdavo suremiamos galais viena į kitą ir aptraukiamos veltiniu. Vidury šio statinio stovėdavo didžiulis indas, prikrautas įkaitintų akmenų. Sarmatai, eidami į tokią kaityklą, pasiimdavo šlapių kanapių su sėklomis, kurių užmetus ant karštų akmenų, pasak Herodoto, pakildavo toks garas, jog jokia kita kaitykla negalėtų lygintis su tuo, ką jis matė stepėje. Sarmatai kaukdavo iš malonumo mėgaudamiesi karštu garu. Istorikas dar pasakoja, kad sarmatai, palaidoję mirusįjį, eidavo išsikaitinti.
Mūsų promotės amazonės ant grubaus akmens, maišydamos su vandeniu, smulkindavo kipariso ir kedro sakų gabalus. Šiuo skystu ir labai malonų kvapą turinčiu mišiniu išsitepdavo visą kūną ir palikdavo nakčiai, o kai kitą dieną visą šį sluoksnį nuplaudavo, kūnas būdavo labai švarus, švelnus ir blizgantis.
Rusai, jau mūsų dienomis rašantys apie pirtis, mini ir Bizantijos istoriką Prokopijų (500-565 m. pr. Kr.), kuris yra aprašęs, kad žemėje iškastos prausyklos (bet ne pirtys, - aut.) pietinius slavus lydėjo visą gyvenimą: čia juos nuprausdavo tik gimusius, prieš vestuves ir po mirties.
Bet Prokopijos jokiu būdu negalėjo žinoti rusų, kurių pasaulyje tais laikais dar nebuvo. Bizantijos istorikas rašė apie pietinius slavus, gyvenančius Pietų Europoje, t.y. apie slovėnus, kurie ir šiandien gyvena Alpių kalnuose prie Adrijos jūros, - Pietų Europoje.